Grįžęs iš ligoninės jis namuose darydavo grėbliams dantis. Operavo profesorius Algimantas Marcinkevičius Vilniuje. Tėvukas jam juokaudamas sakė: – Nesuprantu, kas pas jus per valdžia – darmai nupjovė koją, darmai žemę atėmė. 1936 metais prie vieškelio į Ukmergę buvo pastatytas 20 metrų gelžbetoninis kryžius. Vėliau, dirbdamas Kavarske, aš norėjau jo atminimui vieną gatvę pavadinti jo vardu, bet vietos valdžia tam nepritarė. Dabar Vidiškiuose tos mokyklos jau nėra – liūdna, bet ji parduota ir nugriauta. 1938 metais mokyklą aplankė Danijos švietimo reikalų ministras ir stebėjosi, kad Lietuvoje tokios geros gimnazijos. Čeponis, Petras Našlėnas ir aš tuos lapelius spausdindavome Kaune. Narai buvo labai žemai, todėl stambesni kaliniai negalėdavo palįsti, pavyzdžiui, kartu su mumis buvęs kun. Guldavai ant vieno palto skverno, o kitu užsiklodavai. Jis kalbėdavo nesikarščiuodamas, klausimus užduodavo labai taiklius. Jam galima būdavo nieko neatsakyti, bet aš bijojau, kad kai ims kankinti, galiu neišlaikyti, todėl bandžiau kaip nors gudrumu išsisukti. Kad jų nesigirdėtų, kabinete už sienos grodavo armonika, o kalėjimo kieme visą naktį burgzdavo įjungti sunkvežimių varikliai. Po to pradėjo kumščiais mušti per galvą, akis, į veidą. Susitikimas buvo trumpas – netrukus Martavičių iškvietė, – matyt, laukė kita auka. Čia į krūtinės ląstą pripūsdavo oro, ir taip kaverną suspausdavo. Teresėlės dieną) į tą kabinetą susirinko gal septyni žmonės: kunigas Liudas Puzonas, buvęs Lietuvos vyriausybės narys Vladas Nasevičius ir kiti artimiausi kaliniai. Atsimenu, mano rūbai buvo labai suplyšę, kelnės sulopytos. Nesuvokdamas net to, ko reikalaujama, ir savo įsitikinimais bei pažiūromis būdamas tarybinis pilietis, aš kategoriškai atsisakiau pasirašyti.1947 m.

Važiavo palei upelį prie krūmų, norėjo juos nupjauti, užsikabino ratai ir nuvirto. Vėliau jam nupjovė ir antrą koją (irgi aukščiau kelių). Pranciškus Kalibatas su parapijiečiais 1915 metais Kavarsko bažnyčią atstatė. Bažnyčia buvo atstatyta be bokštų, bet 1927 metais atstatė ir bokštą (su trim varpais), o 1931-aisiais – didįjį altorių. Prezidentas tada neva aiškinęs: kad mane pašiepė, tai pašiepė, bet kad pašiepė mano žmoną – kas ją gins? Nors mūsų kaimo vaikų, lankančių Ukmergės gimnaziją, skaičius kasmet didėjo, mano brolis ir sesuo mokėsi Vidiškiuose – ten jau veikė progimnazija (atėjus bolševikams, buvo padaryta dešimties klasių mokykla). Visi mokykloje avėjo šliurėmis, su batais niekas nevaikščiojo. Pirmadienio rytą mokiniai jį rasdavo šviežiai išblizgintą. Mokydamiesi seminarijoje mes su Jonu Čeponiu gyvenome pas pranciškonus. Vilniaus kalėjimas švaresnis – visai kita kalėjimo įranga. Kad nereikėtų stovėti, naktį kaliniai lįsdavo pagulėti po narais. Palindęs po narais jau negalėdavai pakeisti pozos, nes nebuvo vietos apsiversti – gulėdavome aukštielninki. Šis neva norėdavo užsirūkyti, tada Todesas jį sudrausdavo, esą nevalia rūkyti kabinete, o tuo pat metu man pasiūlydavo rūkyti. Kartą, kai mane nuvedė tardyti, jis atėjo ir liepė tardytojui atraitoti jam rankoves. Bet tie atstatydami kojas atstumdavo, kad arčiau neprieičiau. Jo skyriuje buvo nedidelis kabinetas, vadinamas „Pneumatoroksnaja“, kuriame darydavo dirbtinį pneumatoroksą, kai ligoniams būdavo didelių plaučių tuberkuliozės kavernų. Tame raštelyje buvo parašyta: „Aš, Svarinskas Alfonsas, Vaclovo, atsisakau tarybiniams tardymo organams duoti bet kokius parodymus apie nacionalistinį pogrindį“.

skandalas online dating-40

Vienas medalis atiteko mokinei Lionei Pusdešrytei, kuri vėliau ištekėjo už daktaro Vlado Šimkūno. Nemaža pranciškonų buvo pasitraukę į Vakarus, bažnyčioje buvo jų palikto turto, knygų, albumų, spausdinimo mašinėlių. Atsakiau, kad pusė padaryta iš medžio, kita – iš geležies ir apačioje diskas. Jis, matyt, buvo stiprus vyras, tai mane, jaunuolį, pamigdydavo ilgiau. Kai išvesdavo kalinį tardyti, likusieji už jį kalbėdavome rožinį. Pradžioje gal mėnesį mane tardė KGB operatyvinio skyriaus darbuotojai. Jis pamatė, kad išraudau, bet, matyt, suprato, kad nieko iš manęs neišmuš. Bijodavau tik to, kad kai sumuš, nepasakyčiau kokios nors pavardės. Jei išduočiau pavardę, tą žmogų tuoj pat čia pasodintų. Kadangi vyskupas gulėjo šeštajame – džiovininkų – korpuse, jis buvo apsirengęs vatiniais rūbais: bušlatas ir kelnės, be sagų, tik surišti nosine ar virvutėmis. Patalpos sienos buvo tik lentų, viskas gerai girdėti. Rudyko reikalavo, kad aš papasakočiau apie savo „priešišką veiklą“ ir nenurodė konkrečių faktų. Tada Rudyko pats ėmė mane mušti, o kai pailso, perdavė bananą kapitonui Kuznecov.

Jam reikdavo atnešti medžiagos, ir jis darydavo tuos dantis visam kaimui dovanai. Marcinkevičius (tada dar jaunas chirurgas) ir kiti gydytojai mėgo mano Tėtę, nes jis turėjo gražų humorą. Apsilankęs Danijos švietimo ministras paliko dvi aukso taures, kad jos būtų paskirtos mokiniams, kurie geriausiai baigs abitūros egzaminus. Per tardymą išgirsti klausimus apie lapelius man buvo smūgis. Buvo rūpestis nukreipti dėmesį nuo pranciškonų, nuo Vytauto bažnyčios. Aš turėjau vieną vietą su Lietuvos kariuomenės kapitonu Andriukaičiu. Kartą, kai inžinierių išvedė tardyti, jį pravedė pro koridoriuje ant žemės be sąmonės gulintį brolį. Baigęs pirmąjį tardymą, jis man ir pasakė, kad melavau. Dabar nerausčiau, o tada greit išrausdavau – buvau nesugadintas. Vienu metu mane tardė iš eilės apie septyniolika parų. Kai ateidavau į tardymą, nebegalėjau suformuluoti sąmoningos frazės ar sakinio. Buvau tardymo metu sutikęs tokį sadistą papulkininkį Leonardą Martavičių (tada jis buvo KGB viceministras). Buvau tik su kojinėm, kad kuo mažiau triukšmo būtų. Prižiūrėtojai žinojo, kad gydytojas Šimkūnas turi gero iš Vilniaus gauto tabako „Zolotoe runo“. sausio 5 aš buvau iškviestas tardymui pas Kauno miesto MGB skyriaus viršininką pulkininką Rudyko [Rudiko], kur taip pat dalyvavo aukščiau nurodyti tardytojai Kuznecov ir Zacharov.

Galvojau: neduok, Dieve, ten atliks kratas ir įpainios Vytautą. Kai klausė, iš ko gavau lapelius, sakiau, kad atnešė trys ginkluoti vyrai, partizanai, aš juos paėmiau ir perdaviau į Vidiškius. Jiems duodavo siuntinius, kad galėtų maistu pasidalyti su kameros kaliniais ir įgytų jų pasitikėjimą. Tardymų metu daugiausia mušė bananais ir kumščiais. O kai nuvesdavo pas patį KGB viršininką pulkininką Rudiko, šis mane mušdavo sėdėdamas fotelyje. Kasdieninis mušimas, karceris, badas, buvimas be miego ir poilsio privedė mane prie tokios būklės, kad negalėjau vaikščioti ir pradėjau prarasti sąmonę.

Abu mano tėveliai jau pas Viešpatį, palaidoti Vidiškiuose. Kai pirmą kartą grįžau iš lagerio 1956 metais, skundėsi, kad labai skauda padai. Ten gyveno Janušaičio giminaitis gimnazistas Vytautas Plioplys, su kuriuo bendradarbiavom. KGB kamerose kartu su mumis būdavo ir užverbuotų, šnipų, kurie mus kalbindavo. Tardymas buvo tik mušimas – išsivesdavo, apdaužydavo ir grąžindavo į kamerą. Vieną žydą ypač gerai prisimenu – tardytoją KGB majorą D. Dešimt metų pakanka, – taip jis man ir davė tada ramybę. Byloje esančiuose tardymo protokoluose apie kankinimus neradau nė žodžio... Per tardymus mane mušė daugiausia operatyvininkas Zacharov. Bijodavau prarasti savikontrolę, kad kažko neprišnekėčiau. Kai po bemiegės dienos, būdavo, veda koridoriumi į tardymą ar po jo atgal į kamerą, girdi tik komandas: – Šag na lievo! Tą vakarą aš buvau mirtinai sumuštas ir įmestas į šaltą ir drėgną karcerį. Sumaišiau duris, nes per vienas buvo įlipama, per kitas – išlipama.

Kaimo vaikus pasodindavo ant tvoros ir aplinkui prie plento apie tris šimtus metrų atstumu nuo namų, kad sektų, ar kas neatvažiuoja. Kartą jie šaukdami atbėgo, kad „padvadas“ (arklių traukiami vežimai su kareiviais) atvažiuoja. Aš stebėdavausi, kad kiekvieną vakarą, gal dešimtą valandą jie, jauni ir seni, susirenka gegužinėms pamaldoms. Tada klierikas buvau, ir aš skaitinius skaitydavau. Tada buvo mažai žodžių, bet daugiausia buvo maldos. ) ir vyresnysis leitenantas Lietuvos burliokėlis pavarde Zacharov. Pats niekada nemušė, bet nuvesdavo į skyrių ir ten mane kuldavo. Jeigu prokuroro sankcija buvo įkirsti šimtą kirčių, po dvidešimties–trisdešimties skausmo jau pradedi nebejausti: tiesiog pasidarydavo kažkaip silpna ir jausdavai, kaip pila šiluma. Bet jie primygtinai reikalavo, kad aš pats pripažinčiau savo „nusikaltimus“.

O trečią ketvirtą ryto tėvai, kaip ir visi kaimo žmonės, jau keldavosi darbams. Kai pirmą kartą darė kratą, skrebai sakė: – Kodėl čia kabo tas arklys? Atsimenu operatyvininkų pavardes: rusas majoras Kuznecov (su plieniniais dantimis, bjaurus! Byloje nurodyta, kad mane tardė operatyvinis įgaliotinis leitenantas Masloboev (dalyvaujant vertėjui Antonovui), KGB „0“ skyriaus vedėjas kapitonas Šustariov (dalyvaujant vertėjui leitenantui Masloboev), o tardymo skyriuje – KGB leitenantas Čurin (dalyvaujant vertėjui Pranevičiui). Kai jis norėdavo mane mušti, nuvesdavo į operatyvinį skyrių. Mat buvo labai storas, ir jam buvo sunku pasilenkti. Būdavo, tik prisėdi, pradedi snausti, išgirsti šaukiant – liepia atsistoti. Naktimis ištisai girdėdavome tardomų ir kankinamų kalinių šauksmus: – A! Tapau viskam abejingas – kad tik visa tai baigtųsi, sutikau pasirašyti viską, ko iš manęs reikalavo tardytojai.

Per autoriaus gyvenimo patirtis atsiskleidžia laisvos prieškario valstybės ir vėliau okupuotos Lietuvos ir lietuvių gyvenimo realijos. Gubas padarydavo iš dešimties pėdų – devynias surištas suremdavo, dešimtą lauždavo perpus ir uždengdavo gubą apsaugai nuo lietaus. Atsimenu, kai 1939 metais, gal kovo mėnesį, vežėme prekes, akys labai sušalo, blakstienos apšerkšnijo. Sekmadieniais kaime po savaitės darbų žmonės, grįžę iš bažnyčios, pirmiausia apžiūrėdavo gyvulius, o po to rinkdavosi kur į vieną vietą. Mano pusbrolis Alfonsas Svarinskas neseniai mirė per šimtą metų turėdamas. Visi pasišnekėdavo, pasidalindavo rūpesčiais, pabūdavo kartu. O kai grįžau iš lagerio 1956 metais, pamenu, guliu, jau šviesu, reikia keltis. Buvau įšventintas kunigu ir norėjau padėti lietuviams tremtyje. Aišku, kad Alma iš šiandieninės gimnazijos daug tikėtis negali. Kaip skauda, kad kartais mūsų broliai, atsisakydami daug ir didelių dalykų, užmiršta savo pažadus, aukštų [idealų] ir pradeda rinkti nuo gyvenimo stalo trupinius. Tik visai be reikalo save erzina ir atsitraukia iš tiesaus kelio. Tik pabaigoje už sienos pasigirdo lietuvių daina: Močiutė mane barė, linelių raut išvarė.

VILNIUS|2014 UDK 23/28(474.5)(092) Sv-08 © Alfonsas Svarinskas, 2014 © Donatas Stakišaitis, 2014 © Lina Šulcienė, 2014 © Domantas Vildžiūnas, 2014 ISBN 978-9955-589-91-4 Mano šeima Vaikystės darbai Mano mokslai Keturi skyriai Vidiškiuose Penktasis skyrius Ukmergėje Šeštasis skyrius Deltuvoje A. Pasirodo, 40 laipsnių šalčio tada buvo: tą žiemą šalčiai buvo rekordiniai... Grįžtant vežimu ar rogėmis parveždavo iš malūno po toną miltų. Turėjo valtį, tinklus ir eidavo kokį 20 kilometrų žuvauti. Aš turėjau du pusbrolius – Vladą ir Alfonsą: buvo dvi Svarinskų šeimos (abi po pusę valako turėjo). Tada girdėjome, kad po lagerių lietuvius daugiausia išveža į Altajaus kraštą. Paskui Lietuvos laisvės armijos (LLA) partizanas Leonas Vilutis su kitu lietuviu pasistatė neblogą namą. Intos lagerio ligoninėje gydytoju dirbo kalinių labai gerbiamas lietuvis Stasys Molis. Todėl jį kviesdavo ir į laisvųjų ligoninę – už zonos ribų. Į laidotuves atvyko žmona su dukra iš tremties Krasnojarske. Ir vakarop pasvirus saulė – Vien piktas melas ir apgaulė. Ar didmiesty, ar kaime Su rūpesčiu ir baime, Vieni vergovėj užguiti, Maištingam lūkesy kiti Sukniubę! Mišiose aš meldžiuosi už Jus, prašydamas Gerojo Dievulio sveikatos, apsaugos ir šv. Mūsų maldų Viešpats išklauso tikrai, ir mes visi drauge pasieksime Altorių. Savo netinkamu elgesiu žemina tą idėją, kuriai jis atstovauja. Daina artėjo ir pagaliau scenoje pasirodė 14 mergaičių tautiniuose rūbuose ir karpiniuose. Jų repertuare keletas lietuvių liaudies dainų, šustas, raktinis ir vienas eilėraštis rusų kalba apie Lietuvą.

Kadrėnai – mano Tėtės tėviškė – priklausė Vidiškių parapijai, Deltuvos valsčiui. Senelis bendravo su dvarininkais, tai iš jų ir gaudavo knygų. Kai pradėjau lankyti mokyklą, lenkų kalbą užmiršau. Buvo pagrindinis žmogus rengiant kaimo subuvimus – skuodus. Turėjo gražų balsą, dvaruose per šermenis giedodavo. Senelio vardas buvo Kazimieras (Petronis), jo neatsimenu, o močiutės vardas Elžbieta (Petronienė) – ją prisimenu. Dalis jų vaikų atsidūrė kažkur Rusijoje, kiti gyveno Lietuvoje. Mama prieš ištekėdama dalyvaudavo bažnyčios procesijose. Sakydavusi, kad maža būdama Ukmergės parapijoje procesijose nešdavo kaspinus prie vėliavos, o paaugusi – ir vėliavas. Prisimenu, kad Mama anksti ryte atsikeldavo ir pradėdavo darbus. Tada nebuvo vagių, bet vis tiek Tėvukas nemiegodavo, prekes saugodavo. Brolis Vytautas mėgdavo ir buvo Tėtės pagalbininkas žvejoti. Dar gyva yra jo duktė Irena Svarinskaitė – mano pusseserė. Vieną pavasarį įkrito į kūdrą: įlūžo ledas, ir ji atsidūrė vandeny. Buvo net vienas, vėliau tapęs rajkomo sekretorium Ukmergėje – Vilius Bieris. Tėtė mums vaikams buvo griežtas, gaudavome ir diržo. Pasistatėme iš šieno žaiginį-palapinę, ir ten laikydavau šv. Šis leidinys vėliau gavo kitą pavadinimą – „Tautos taku“. Laidotuvėse dalyvavo labai daug lietuvių tremtinių. 2007 metais į Intą iš Lietuvos nuvykusi ekspedicija dar rado gydytojo Molio kapą. Klaikiam šios žemės pragare Jūs dygstat sėkla nemaria Ir žydit apgauliais žiedais, Ir nokstat dvokiančiais nuodais Tvaike to melo ir žabangų. Einu į laisvę, didelę ir plačią, Kuri priims mane kaip lauktą svečią. Mano gyvenimo praktika sako, kad mūsų brolio svarbiausia našaus darbo paslaptis glūdi jo laisvoje nuo materijos dvasioje, blaivume ir skaistybėje.

Ta parapija buvo nedidelis bažnytkaimis prie Kauno–Utenos kelio, aštuoni kilometrai nuo Ukmergės Utenos link. Prisimenu senelį Praną (jis mirė 1944 metais, sulaukęs per 80 metų). Daugiausia – lenkų pasaulietinė, istorinė literatūra. Gal čia tas patriotiškas nusiteikimas lėmė: žinojom apie padarytas skriaudas Vilniaus kraštui ir Lietuvai. Jei kas pas lenkų dvarininkus mirdavo, kviesdavo jį į dvarą giedoti. Senelis buvo religingas ir linkęs į dvasinius dalykus. Jis pėsčiomis nueidavo pas dukterį Stefaniją Petronienę pagyventi – 9–10 kilometrų nuo namų. Stefanija gyveno Kavarsko parapijoje, Kabošų kaime, į ten buvo nutekėjusi. Mama Apolonija PetronytėSvarinskienė – 1900, jaunesnė. Mama kilusi iš Pamernackų kaimo, iš didelės šeimos (mūsų giminaitis yra Vilniuje besidarbuojantis kun. Kaime liko Mamos brolis Ignas Petronis, seserys Veronika Petronytė-Morkūnienė ir Liucija Petronytė-Morkūnienė. Tik su šiaudeliu galima būdavo parodyti tekste, neleisdavo nieko parodyti prikištu pirštu. O Tėtė atsikėlęs atsiklaupęs sukalbėdavo poterius ir tik po to dirbdavo. Šeimoje augome trys vaikai: aš buvau vyriausias, brolis Vytautas, gimęs 1927 metais, ir sesuo Janina, jauniausia, gimusi 1934 metais. Metrikus štai taip „darydavo“: juos parašius, blanką ant grindų ištrindavo, kad jis atrodytų susitepęs – senas, po to sulankstytą laikydavo kišenėje, kad būtų apsidėvėjęs, apdilusiais kraštais. Vieną kartą brolis atvyko į pasimatymą su manimi, kai buvau kalėjime. Intoje sužinojau, kad pas gydytoją Vladą Šimkūną į Abezę atvyko jo sužadėtinė Leontina. Pro pilkus sutemų rūkus Einu pas brolius ir draugus. Neturtas, blaivybė ir skaistybė – trys pagrindinės ir sunkiausiai įgyjamos dorybės.

Kitas kankinimo metodas: paguldydavo kniūbsčią ant uslano (suolo), galvą padėdavo taip, kad Adomo obuolys kakle būtų ant uslano krašto. Aš tai neigiau, nes iš tikro jokių laikraščių iš nieko ir nesu gavęs ir nesu perdavęs, todėl prašiau akistatos su Bliukyte. Neturėjau išeities, mačiau, kad netenku jėgų ir sąmonės, todėl, kai kartą buvau iškviestas tardymui ir vėl iš manęs buvo reikalaujama prisipažinti, aš apšmeižiau save, nurodydamas neegzistuojančius faktus ir veiksmus, kurie ir tapo mano kaltinimo medžiaga. Teismo posėdyje aš ėmiau įrodinėti nepagrįstumą, dirbtinumą ir falsifikaciją visų kaltinimo faktų, kurie buvo išgauti per pasityčiojimus ir ilgalaikius mušimus.